Mūsų bute yra puikios security door, o kitur galima rasti ir įdomesnių. Dažniausiai kaimuose ar kažkur, kur žmonės turi nuosavus namus, yra išdrįstama nesilaikyti įprastų standartų. Nors yra ir tokių keistenybių kaip panic rooms for sale. Bet dabar ne apie tai, o apie senas duris, kurias savaitgalį aš restauravau.
Senos durys
Senos durys visą laiką stovėjo garaže. Kol seneliai buvo gyvi, jos buvo uždengtos tokia plėve. Visi kalbėjo, kad kažkurią dieną bus statomas priestatas, o tada ir tas duris įdės. Jos masyvios, gana gražios. Niekada seneliai jų neįdėjo ir vietoje kurių nors senųjų lauko durų. Turbūt dėl to, kad vis svajojo pasidaryti priestatą, kuriam niekada nelikdavo pinigų. Panašiai kaip merginoms, kurios vis nusiperka drabužį, kurį dėvės, kai sulieknės, kartais taip ir netenka to drabužio apsirengti, nes toji diena su mažesniu antsvoriu taip ir neateina. Taip ir mūsų seneliai turėjo ir tiesiog marinavo senas duris. Kai aš iki jų prisikasiau, jos jau buvo gerokai paliestos laiko, tačiau vis dar matėsi, kad jas tinkamai sutvarkius, tai galėtų būti nuostabi šio ką tik suremontuoto namelio puošmena.
Pasiruošimas dažymui
Pirmiausiai reikėjo duris nuvalyti. Brolis jau norėjo čiupti skudurą, šepetį ir tikriausiai kokius nors šveitimo miltelius. Bet aš priminiau, kad čia reikia kur kas didesnių pastangų. Taigi, man panaudoti teko ką kita – švitrinį popierių. Su juo šveičiant kilo į orą didelis dulkių debesis ir man teko išnešti kompiuterį su muzika į kitą kambarį. Nenorėjau, kad į kompiuterio ventiliatorių patektų tų mažų skrajojančių dalelių. Taigi, šveitimas buvo toks darbas, kurio net nesitikėjau, kad kada nors darysiu. Bet tikriausiai visiems, kurie daug dirba prie kompiuterio, taip atsitinka, kad galiausiai pradedi norėti kažką ir fiziškai padirbti. Taigi, man buvo visai smagu. Užtrukau apie pusantros valandos, o po jos atrodžiau kaip išlipusi iš miltų maišo. Bet nuvaliau dulkes nuo durų ir nuo savęs, ir pasiruošiau dažus.
Dažymas
Suprantu, kodėl dabar išpopuliarėjo ta manija spalvinti spalvinimo knygeles. Tikriausiai todėl, kad tas spalvinimas, dažymas labai atpalaiduoja. Bedažydama net pamaniau, kad gal reikėtų viską mesti ir išvažiuoti į Norvegiją dirbti dažytoja. Juk taip paprasta ir smagu susikoncentruoti tik į teptuką ir į dažų sluoksnį, siekiant, kad jis kuo lygiau padengtų medinį senų durų paviršių.